Didieji Mokytojai
SWAMI SIVANANDA (1887-1963)
 |
Swamis Sivananda gimė 1887 metais rugsėjo 8 dieną garbingo brahmino šeimoje Pietų Indijoje. Jis buvo labai gyvas ir itin jautrus vaikas. Jau būdamas paauglys, Swamis Sivananda griežtai nepritarė galiojančiai kastų sistemai ir sulaužė jos normas, lankydamas fechtavimosi meno pamokas pas „neliečiamąjį“ (tais laikais tai buvo sunkiai įsivaizduojamas poelgis). Jis sėkmingai baigė mokyklą ir, būdamas tik dvidešimt trejų, tapo gydytoju. 1913 metais Swamis išvyko į Malaiziją ir pradėjo vadovauti dviems ligoninėms, kuriose gydėsi tūkstančiai kaučiuko plantacijose dirbančių indų. |
Po dešimties metų pasiaukojamos tarnystės vargšams ir ligoniams jis paliko Malaiziją, atsisakė patogaus viduriniojo luomo gyvenimo ir, sekdamas Indijos dvasinėmis tradicijomis, tapo klajojančiu elgeta. Po metų klajonių Swamis Sivananda priėmė šventuosius įžadus ir tapo vienuoliu. Jo begalinis nuoširdumas, dosnumas, kuklumas, nepaprastas gailestingumas ir linksmas būdas patraukė daug puikių vyrų ir moterų, ieškojusių mokytojo, galinčio padėti išsivaduoti iš šio gyvenimo problemų ir skausmo. 1939 metais Swamis Sivananda įkūrė organizaciją, kurią pavadino „Dieviškojo gyvenimo draugija“ (Divine Life Society), ir Rišikeše, ant šventosios Gangos upės krantų šiaurės Indijoje, įsteigė ašramą.
Nuo to laiko iki pat mirties Swamis Sivananda kiek galėdamas tarnavo žmonėms, mokė juos jogos paslapčių. Be to, jis buvo labai produktyvus rašytojas, parašęs per 300 knygų apie jogą, ir įkvepiantis bei drąsus oratorius. Swamis Sivananda buvo didis žmogus tiek kūnu, tiek protu, tiek dvasia. Skleisdamas senąjį jogos mokymą, jis padėjo tūkstančiams žmonių susikurti dvasiškai turiningą gyvenimą. Stipri Swamio Sivanandos įtaka juntama iki šių dienų – tai liudija ir iki šiol klestinti „Dieviškojo gyvenimo draugija“ Rišikeše bei kitos jo ir jo mokinių sukurtos organizacijos tiek Indijoje, tiek Vakaruose. Swamis Sivananda paliko kūną 1963 metų liepos 14 dieną. Ir šiandien jis tebelaikomas vienu didžiausių šių laikų Indijos šventųjų.
Swamis Sivananda suformulavo dieviško gyvenimo pamokymus:
„Love. Serve. Give. Purify. Meditate. Realise. Be good. Do good. Be compassionate. Ask yourself „Who am I?“ Know thy Self and be free.“
„Mylėk. Tarnauk. Duok. Skaistėk. Medituok. Realizuok save. Būk geras. Daryk gera. Būk gailiaširdis. Paklausk savęs: „Kas aš esu?“ Pažink Savąjį aš ir būk laisvas.“
SWAMI Vishnudevananda (1927-1993)
 |
1957 metais Swamis Vishnudevananda savo mokytojo Swamio Sivanandos pavedimu paliko Himalajų priekalnes. Mokytojas pasiuntė jį skleisti jogos mokymo Vakarų kraštuose. Trisdešimt septynerius metus Swamis nenuilstamai keliavo po pasaulį ir kur galėdamas pasiaukojamai skleidė dvasinį mokymą, steigė jogos centrus ir ašramus. |
Vieną dieną budėdamas jis aptiko išmestą brošiūrėlę, kurioje buvo išdėstytos dvasinės praktikos tiesos. Jos autorius buvo Swamis Sivananda. Rašinys taip sujaudino jaunuolį, kad jis nusprendė aplankyti vieną didžiausių šių laikų šventųjų Swamį Sivanandą jo ašrame. Baigęs tarnybą kariuomenėje, jis trumpai mokytojavo, tačiau 1947 metais metė šį darbą vedamas vienintelio troškimo – įstoti į Sivanandos ašramą Rišikeše. Po metų, praleistų ašrame, buvo įšventintas į vienuolius, jam buvo suteiktas Swami Vishnu-devanandos vardas. Sivanandos ašrame Swamis Vishnudevananda praleido dešimtį metų ir tapo pirmuoju hatha jogos profesoriumi "Yoga Vedanta Forest" akademijoje. Be įvairių kitų pareigų ašrame, jis buvo Swamio Sivanandos asmeninis sekretorius.
1957 metais Swamis Vishnudevananda išvyko iš Indijos ir apsistojo vakarinėje Amerikos pakrantėje. Jis iš karto pastebėjo, kad ten gyvenantys žmonės, įsukti gyvenimo rutinos, nieko nenutuokia nei apie atsipalaidavimą, nei apie sveiką gyvenseną. Swamiui kilo jogos atostogų idėja ir jis pradėjo kurti aplinką, kurioje žmonės galėtų pailsėti tiek kūnu ir protu, tiek dvasia. Įkūrė keletą centrų ir ašramų, kuriuose mokė integralios jogos. Šios krypties, jungiančios keturis pagrindinius jogos kelius, laikosi ir visi šiandieniniai Sivananda jogos centrai. Integrali joga susideda iš džnana, radža, bhakti, karma jogos ir penkių svarbiausių dalykų – tinkamų pratimų, jogos kvėpavimo, teisingo atsipalaidavimo, tinkamos mitybos, pozityvaus mąstymo ir meditacijos.
Norėdamas suvienyti pasaulio žmones, sustiprinti jų bendravimą ir tarpusavio supratimą, 1969 metais Swamis Vishnudevananda įkūrė organizaciją ir pavadino ją „Teisinga pasaulio tvarka“ ("True World Order"). Tais pačiais metais ėmė vadovauti ir unikaliems jogos mokytojų rengimo kursams, kuriuose mokė pagrindinių jogos disciplinų tikėdamas, jog tai padės harmonizuoti pasaulį. 1971 metais visų pasaulio laikraščių pirmieji puslapiai rašė, kaip Swamis Vishnudevananda mažu dviviečiu lėktuvėliu praskrido virš karštų pasaulio taškų mėtydamas gėles ir atsišaukimus su raginimais kovoti už taiką. Pavadintas „The Flying Swami“ (Skraidančiu Swamiu) jis skraidė karo veiksmų zonose: Belfaste (1971), Suece (1971), Vakarų Pakistane (1971). 1983 m. jis praskrido virš Berlyno sienos iš Vakarų Berlyno į Rytus. Swamis Vishnudevananda parėmė daugybę festivalių, simpoziumų ir konferencijų, keliavo po pasaulį, visur kalbėdamas už taiką ir tarpusavio supratimą.
Nenuilstantis kovotojas už taiką ir įkvepiantis jogos mokytojas, Swamis Vishnudevananda yra parašęs ir iki šiol skaitomas bei vertinamas knygas The "Complete Illustrated Book of Yoga" („Išsami iliustruota jogos knyga“) bei "Meditation and Mantras" („Meditacija ir mantros“). Swamis Vishnudevananda paliko kūną 1993 lapkričio 9 dieną, o jo sukurta pasaulinė organizacija tęsia pradėtą darbą, skleisdama laiko nepaliestą, amžiną jogos išmintį.
Atviras Svamio Vishnudevanandos laiškas jogos mokytojams
Siekiančius tobulėjimo jogos mokytojus, Svamis Vishnudevananda ragino, prieš vykstant į jogos mokytojų ar bet kuriuos kitus jogos kursus, paklausti savo būsimo mokytojo:
Kokio guru sekėjas yra šis jogos mokytojas ir kokiai tradicijai jo guru priklauso? Ar šis jogos mokytojas yra gavęs iniciaciją (įšventinimą) iš savo mokytojo ir ar buvo jo siųstas skleisti mokymą?
Tradicinis jogos mokytojas yra sekėjas vienos iš šešių Indijos filosofijos mokyklų. Kiekvieną jų išplėtojo konkretus išminčius. Kiekvienas išminčius turėjo mokinių, tapusių pirmąja grandimi guru-mokinių grandinėje, ir mokiniai tęsė kiekvienos sistemos liniją.
Pavyzdžiui, RamaKrišna Paramahamsa, Svamis Šivananda ir Ramana Maharišis, – visi jie laikomi šių laikų Indijos šventaisiais, ir kiekvienas jų turėjo savo guru, kiekvienas dabar turi mokinių, perduodančių savo Mokytojo išmintį kitiems mokiniams.
Šešios Indijos filosofijos sistemos:
• Purva Mimamsa, sukurta Džaiminio (Jaimini)
• Uttara Mimamsa, arba nedualistinė Vedantos filosofija, sukurta išminčiaus Maharišio Vjasos (Maharishi Vyasa) ir susisteminta išminčiaus Šankaračarjos (Shankaracharya). Svamis Šivananda, Svamis Vishnudevananda ir Šivananda joga Vedanta centro mokiniai yra šios filosofijos mokyklos sekėjai.
• Sankhja (Sankhya), Kapila Rišio (Kapila Rishi)
• Joga, Patandžalio Maharišio (Patanjali Maharishi)
• Vaišešika (Vaiseshika), Kanada Rišio (Kanada Rishi)
• Njaja (Nyaya), sukurta Gautamos Rišio (Gautama Rishi)
Dvasinių žinių perdavimas
Dvasinės žinios pasiekiamos per guru-parampara tradiciją, pagal kurią guru perduoda žinias mokiniui. Kaip kad vienas asmuo duoda kitam obuolį, taip pat ir dvasinė galia perduodama iš vieno kitam. Šis dvasinės galios perdavimas vadinamas sakti-sankar. Šakti-šankar metu konkreti guru dvasinė vibracija iš tikrųjų perkeliama į protą mokinio, kurį guru laiko esant pasirengusį priimti žinias. Tai nematomas, mistinis guru mokiniui perduodamas mokslas. Viešpats Kristus palytėjimu perdavė dvasines galias kai kuriems savo mokiniams. Viešpats Krišna palietė nereginčias Surdos akis ir šitaip pažadino jo vidinį regėjimą. Tačiau mokinys neturėtų pasitenkinti vien tuo, kad guru jam perdavė dvasinę galią. Ta iniciacija yra tik degtukas, kurio reikia, kad uždegtum ugnį. Mokinys turi palaikyti to laužo degimą savo sadhana (dvasine praktika), kitaip ugnis užges. Jis iš visų jėgų stengiasi dvasinėje praktikoje pasiekti tobulumą.
Didysis Indijos šventasis Šri Ramakrišna Paramahamsa (Sri Ramakrishna Paramahamsa,1836–1886), nemokėjęs nei skaityti, nei rašyti, inicijavo išsilavinusį mokslingą žmogų Svamį Vivekanandą
(1863–1902), kuris po to pasiekė aukščiausios sąmonės būseną. Tačiau Svamiui Vivekanandai po to, kai jis buvo paliestas savo mokytojo, teko septynerius metus labai stengtis, kad pasiektų tobulumą. Vėliau jis tapo didžiu jogos ir vedantos skleidėju tiek Indijoje, tiek Vakaruose. Svamis Šivananda po iniciacijos keletą metų buvo atsidavęs intensyviai sadhanai prie šventosios Gangos. Taip pat ir Svamis Vishnudevananda, prieš palikdamas Indiją ir išvykdamas į Vakarus, dešimt metų intensyviai praktikavo.
Per vienerius metus Svamis Šivananda inicijavo Svamį Vishnudevanandą į sannyas ir suteikė jam Yoga Raj (Jogos karaliaus) ir hatha jogos profesoriaus vardus. Nors Svamiui Vishnudevanandai buvo vos 18 metų, Svamis Šivananda leido jam išplėtoti metodišką hatha jogos mokymo sistemą. Ir čia nebuvo jokio mokymo fiziniame lygmenyje, tik dvasinė iniciacija. Svamis Šivananda palietė Svamio Vishnudevanandos kaktą ir prikėlė iš jo atminties jogos žinias, įgytas pereitame gyvenime. Todėl Svamis Višnudevananda 1957 m. buvo nusiųstas į Vakarus, kad skleistų jogos mokymą. Tokia yra jogos tradicija – didi ir išmintinga dvasinė tradicija, kuriai dabar gresia pavojus būti užterštai komercinių interesų tų individų, kurie trokšta prekiauti joga profesinėse jogos asociacijose.
Diplomų funkcija
Guru gali įteikti vardus ir diplomus bet kuriuo laiku. Diplomai gali būti įteikti mokiniams, kurie atrodo tinkami, tačiau iš tikrųjų diplomas neturi jokios vertės, jeigu mokinys nepraktikuoja to, ko buvo mokytas. Diplomo paskirtis yra paskatinti mokinį, diplomas niekada negali būti panaudotas komerciniais tikslais. Svamis Šivananda suteikdavo daug vardų ir diplomų, kad paskatintų mokinius be jokio užmokesčio panaudoti savo talentus žmonijos gerovei.
Laikantis tokios dvasios, diplomai, kurie įteikiami Šivananda jogos mokytojų kursų pabaigoje, neturėtų būti panaudoti kaip darbo susiradimo priemonė, kaip kad įprasta, turint medicinos ar teisės mokslų baigimo diplomą. Tai greičiau diplomas, kurio įteikimo prasmė yra tarsi dvasinis guru palaiminimas. Šivananda jogos mokytojų kursų diplomu suteikiamas Yoga Siromani , arba „Jogos karūnos brangakmenio“ vardas. Pažengusiųjų jogos mokytojų baigimo kursų diplomu suteikiamas Joga ačarjo ( Yoga Acharya), arba „Jogos meistro“ vardas.
Kaip plačiai jogos mokytojas turi praktikuoti jogą kasdieniame gyvenime
Joga yra gyvenimo būdas, o ne akademinė hipotezė. Norėdamas būti tikru mokytoju, jogos mokytojas pats kasdien turi praktikuoti jogą, privalo laikytis tam tikros tvarkos ir disciplinos savo gyvenime, susilaikyti nuo narkotikų, alkoholio, nevartoti mėsos, žuvies, kiaušinių, kavos, arbatos, česnakų ir svogūnų. Priešingu atveju, kaip pasakyta Jėzaus pateiktoje istorijoje, jis bus lyg Fariziejus šventykloje, kuris, viešai paskelbęs, jog privalu tvirtai laikytis doros moralės įsakymų, privačiame gyvenime pats juos visus sulaužė.
Kaip Šivananda jogos mokytojų kursus galima palygint su „Trijų metų mokymo kursais“
Mokymo kursus galima palyginti pagal jų trukmę ir kokybę.
Mokymo trukmė
Šivananda jogos mokytojų kursus sudaro 401 mokymo valanda, sutelkta į keturias savaites. Tuose kursuose mokiniai keturias savaites sutelktai laikosi jogų gyvenimo būdo. Lygiai taip Viešpats Krišna mokė savo mokinį Ardžuną – visos Bhagavadgytos dvasinė išmintis yra glaustai pateikta per kelias mokymo, vykusio mūšio lauke, valandas. Mokinys būna visiškai įtrauktas į jogą nuo pat ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Toks intensyvus mokymas, vykstantis palaikančioje dvasingoje atmosferoje, leidžia pateikti nuodugnias žinias daug gilesniu lygmeniu, negu tai galėtų būti pasiekta, mokantis su pertrūkiais.
„Trijų metų mokymo kursus“ sudaro 3,5 mokymo valandų per savaitę, kurių metu mokytojas susitinka su mokiniu, arba septynias valandas kas dvi savaites. Kartu sudėjus, susidaro 535 mokymo valandos per trejus metus, jeigu mokiniai ir mokytojai dalyvavo visuose užsiėmimuose.Toks išskirstytas mokymas nereikalauja iš mokinio laikytis sureguliuoto drausmingo jogų gyvenimo būdo, nes mokymas vyksta su pertrūkiais. Jis taip pat neprilygsta ir profesionaliam trijų metų trukmės mokymui koledže ar universitete. Universitete studentas turi intensyviai dirbti kasdien, kad išlaikytų baigiamuosius egzaminus.
Mokymo kokybė
Tik esant nepertraukiamam mokymui pozityvioje ašramo atmosferoje įmanoma mokyti jogos kaip gyvenimo mokslo. Šivananda jogos mokytojų mokymas – tai praktinė visa apimanti jogos patirtis, pagrįsta specialiai kursams skirta knyga ir mokytojo vadovėliu. Keturių savaičių trukmės kursai buvo sumanyti pagal Svamio Šivanandos įsteigtos Jogos vedantos miško akademijos (Yoga Vedanta Forest Academy) Rišikeše modelį. Senoji hatha jogos tradicija čia pateikiama pagal didžiojo šventojo Svamio Šivanandos instrukcijas ir su jo palaiminimu.
Tik Svamio Šivanandos malonės dėka tūkstančiai žmonių visame pasaulyje baigė intensyvius Šivananda jogos mokytojų kursus Šivanandos ašramuose. Nėra žinoma, kiek jų oficialiai šiuo metu moko jogos. Daug svarbiau tai, kad juos išmokė įtraukti dvasinę tradicinę jogos praktiką į jų pačių gyvenimą. Jogos mokytojas privalo jogą praktikuoti, o ne vien tik pamokslauti. Praktikuojantis mokytojas yra lyg švytintis rožės žiedas, kuris pritrauks mokinius taip, kaip medus pritraukia bites. Nepraktikuojantis mokytojas bus be energijos, arba pranos, ir išlaikys mokinius labai trumpą laiką.
Baigęs „Trijų metų kursą“ mokytojas turėtų būti vertinamas pagal tai, kiek tvirtai jis yra išmokęs būtent savo mokytojo mokymo pagrindus ir metodus, pagal tai, kiek laiko jis yra mokęsis su savo mokytoju pagal jo jogos mokymo sistemą. Be viso to, turėtų būti nustatyta, ar mokytojas laikosi etikos ir moralės principų.
Pagal jogos tradiciją mokinys turi mokytis tik iš vieno mokytojo. Maišyti skirtingas sistemas pagal norą ar patogumą yra laikoma neetiška mokymų atžvilgiu. Jogos sistemos įvaldymas trunka visą gyvenimą. Guru-parampara, arba guru-mokinio linija yra pirmaeilio svarbumo dalykas, garantuojantis, jog mokymas išliks švarus.
